Paulis Sezanas (1905) - Statinė su obuoliais ir persikais

„Aki stebėsi, sujungs daiktus,“ – sakė Sezanas, „o protas jiems suteiks formą.“ Nutapydamas natiurmortą, kuriame dailininkas pats kuria savo pasaulį, kiekvienas daiktas, jų išdėstymas, kiekvienas žiūrėjimo taškas yra apmąstytas sprendimas. Sezanas čia pavaizduotus objektus tapė ir perpiešė daugybę kartų. Stalas, raštuota drobė ir gėlėta ąsotis buvo jo studijoje stovėję rekvizitai. Kiekvienas skirtingas kompozicijos variantas buvo naujas formų ir jų santykių tyrinėjimas.

Čia stalas netikėtai pasvyra, nepaisydamas tradicinių perspektyvos taisyklių. Panašiai, ąsotį matome iš profilio, bet tuo pačiu galime pažvelgti ir į jo vidų. Paradoksalu, bet būtent Sezano ištikimybė tam, ką jis matė, lėmė šį „logikos ir trimačio erdvės paneigimą“. Ne tiek jis sąmoningai plokština erdvę, kiek sutelkia dėmesį į pačius objektus, o ne į perspektyvinę schemą – „oro dėžę“, kurioje jie egzistuoja. Sezanas dirbo lėtai ir nuosekliai. Dienų bėgyje jis perkeldavo savo molbertą, tapydamas skirtingus objektus – ar net tuos pačius – iš skirtingų kampų. Kiekvieną kartą jis tapė tai, ką matė. Būtent jo susitelkimas į tapybos procesą stūmė jo darbus link abstrakcijos.